Pirmasis svorio metimo etapas buvo pripažinimas, kad tą apskritai padaryti tikrai būtina. Antrasis – turbūt tas kelias į vietą, kur yra svarstyklių parduotuvė. Pasirinkome elektroninį parduotuvės variantą, nes dar tiek daug svorio nenumetėme, kad jau galėtume eiti į vietas, kur reikia savomis kojomis nusigauti. Pasirinkome vietą, kur yra svarstyklių parduotuvė, kurioje galime apsipirkti per kelias minutes, ir kur pardavėjai įkyriai neklausinėja, kokiamsvoriukui ieškome sau aparatūros. Taigi, apie mūsų pirkinius.
Svarstyklės kūno svoriui
Kaip ir buvo planuota, pirmiausiai reikėjo išsirinkti svarstykles, skirtas mūsų kūno svoriui matuoti. Tiek aš, tiek vyras, sveriame apie 100 kilogramų. Abu kartu sudėjus ant vienų svarstyklių nelipsime, taigi ir 200 nepasieksime. Vadinasi, reikia tokio dydžio svarstyklių, kurios leistų greitai ir efektyviai pasverti vieną žmogų. Kažkada teko turėti daug mechaninių svarstyklių. Kaip dabar prisimenu motiną, kuri be paliovos lipdavo ant svarstyklių ir vis matuodavo savo kūno svorį. Jai turbūt atrodė, kad galima greitai tai sužinoti, suprasti, o paskui jau mėgautis maistu. Ji neleisdavo sau pradėti dienos nepasisvėrusi, neįsitikinusi, kad nusipelnė ir šiandien dar kažką valgyti. Tačiau jos kūno svoris visada buvo normalus ir net labai mažas, taip jai padėjo prisilaikyti geležinė valia. Visgi, vienas trūkumas taip pat visada buvo. Tai tas nepalenkiamas jos nuožmumas. O dar negerai buvo tai, kad tais laikais pirktos svarstyklės beveik visos visada rodydavo kiekviena sau. Viena rodydavo, kiek sveri pati, kita rodydavo, kiek sverdavai pati su 3 papildomais kilogramais, ir taip toliau. Todėl taip ir nepavyko daug kam sužinoti savo tikrojo svorio, kadangi jis nuolat keisdavosi. Visos svarstyklės rodė tik skirtingai. Vienodai rodančių čia tiesiog nebuvo. Mąstau – gal dėl to, kad jos buvo mechaninės? Jeigu būtų ne mechaninės, gal viskas būtų klojęsi ir geriau. Todėl patys dabar nusipirkome elektronines.