Ponia Eglė (tikrasis moters vardas man žinomas) sako, kad dokumentų vertimai jau yra tik kaip uogelė ant torto viršaus, palyginti su viskuo, ką moteriai teko iškęsti per pastarąjį pusę metų. Automobilio avariją Švedijoje patyrusi moteris pateko kaip į užburtą ratą – prasidėjo nesibaigiantys popierių siuntinėjimai, vertimai į švedų kalbą, advokatai, teismai…

Iš pradžių nesuprato, į ką įsipainiojo

Eglė ir dabar puikiai prisimena tą snieguotą naktį Švedijos kelyje, kai ji, sėdėdama už vairo, pateko į avariją. Jos kaltininkas buvo kito automobilio vairuotojas. Eglė sako, kad jai tada niekas nerūpėjo, ji galvojo, kad žus. „Žinau, kad buvo tiesiog labai ramu. Dar pagalvojau – na va, mirsiu, o šiaip turėjau tokį visai įdomų gyvenimą. Iš tiesų, yra kažkas, dėl ko matyt mirtis pati žmogumi pasirūpina ir jis visgi miršta laimingas. Nes tada nei apie vaikus, nei vyrą negalvojau, nei apie šimtus dalykų, kurie sukels rūpesčių kitiems. Tiesiog galvojau – na va kaip geriau, bus mažiau problemų, o dar ir malūnsparniu paskraidysiu. Nes mane skraidino į ligoninę. Tik vėliau, kai man prisiskambino dukra, ėmiau galvoti apie šeimą. Tada kitą dieną po operacijos toliau miegojau. Man atrodo tik trečią dieną ėmiau galvoti apie teisinius dalykus. Paaiškėjo, kad kaltininkas net neturėjo vairavimo dokumentų. Galvojau tada, kad greitai atsistosiu ant kojų ir eisiu toliau dirbti. Tačiau trauma mane palaužė – po trijų savaičių su dukros pagalba grįžau į Lietuvą“, – prisimena Eglė. Tada moteris net neįtarė, kaip ilgai užtruks tiek sveikimas, tiek popierių tvarkymas.

Prasidėjo biurokratijos ratas

Skaityti straipsnį “Probelmos užsienyje – problemos ir Lietuvoje” »