Lietuvoje dar prieš penkias dešimtis metų psichologų nebuvo, kai žmogus norėdavo pasikalbėti apie „sielos reikalus“, tai eidavo pas kunigą. Dabar mažai kas eina pas šiuos šventikus, tačiau psichologas internetu ar kabinete dirbantis dažnai vadinamas ir kunigu, ir gydytoju viename asmenyje. Tačiau vis dar tebėra daug visokių stereotipų, susijusių su psichologu ir jo darbu. Kalbamės su psichologe Egle ir prašome pasidalinti mintimis apie tai, kodėl psichologas internetu ar klinikoje dirbantis vis dar vertinamas nevienareikšmiškai.
Ko paprastai žmonės tikisi iš psichologo ir ar jų lūkesčiai išsipildo?
Sakyčiau, visi ateina su tuo pačiu tikėjimu – kad pasidarys lengviau. Tačiau labai svarbu psichologo darbe yra ir pati eiga, kaip ta psichologinė pagalba pasiekiama, ką reikia daryti, kad pasijaustum tikrai geriau. Tad, pavyzdžiui, vieni suvokia, kad turint bėdų nėra kažkokio vaisto stebuklingo, kada per valandą gali viską išspręsti. Visą gyvenimą keičiantys dalykai neatsiranda taip lengvai, pirmiausiai reikia pasistengti pačiam sau padėti. Psichologas yra ne magas, o labiau kažkoks veidrodis, kuriame tu gali pamatyti pats save iš tų pusių, iš kurių nematei, ir pabandyti suprasti, kur čia slepiasi ta netvarką, ką reikia keisti, ką reikia daryti, kad viskas būtų gerai. Iš tiesų, psichologinė pagalba gali trukti ir pusę metų, ir metus, kol žmogui tikrai pagerėja. Kartais jis net gali nesuprasti, kad jam pagerėjo, nes gal psichologas tiesiog padeda suvaldyti augančią problemą, išlaikyti ją tame pačiame lygyje. O kartais pagerėja ir per dvi konsultacijas. Tada išgelbėtas žmogus psichologą rekomenduoja ir kitiems – ir atsiranda toks klaidingas požiūris, kad psichologas neva ims ir labai greitai padės. Kai to nenutinka, nes kiekvienas atvejis individualus, mes gauname iš pacientų pylos.
Jeigu jau per Vėlines užklydote į kapus, tai susimąstote ne tik apie tai, kiek metų tam paminklui, bet ir – kiek metų kaip jūs jau esate ant šios Žemės, ir kiek dar tų metų praeis. Vienus žmones tokios šventės veikia itin stipriai, kiti jas priima ramiai. Tai tampa tam tikru atsvaros tašku, nes prisimeni, kiek jau žmonių išėjo Anapilin, o gal tiesiog į niekur, į amžinybę. Prisimeni ir patį šiurpiausią dalyką, tikrai tokį, už kurį baisesnių jau nėra, tokį, prieš kurį visiškai viskas nublanksta – mirtį, savo mirtį. Pasaulis pažengė neapsakomais toliais į priekį, daugybę dalykų suprato, išsiaiškino, sužinojo, o paties svarbiausio – ne. Kas mūsų laukia po mirties, ar kas nors išvis laukia, ar tai, ką vadiname „mumis“, vadiname teisingai. Kiek labai mes esame pasaulio centrai, o kiek tik nereikšmingos detalės? Klausimų, vaikštant Vėlinių naktį po kapines, gali kilti labai daug. O atsakymų rasti nepavyks. Vos tik žmonės ėmė mąstyti, pradėjo aiškintis šią dilemą, tačiau atsakymų kol kas į ją dar nėra, ir negali žinoti, kas iš tiesų laukia. Aišku, jei tokie pamąstymai svetimi, tai Vėlines galima tiesiog praleisti, ir eiti iškart prie amerikietiškojo Helovino, kai su moliūgu ant galvos ir raganos suknele gali eiti linksmintis į barus.